Raphaël Zarka kolekciuonuoja skulptūrines formas. Tęstinį menininko projektą, pradėtą dar 2001 m., sudaro žmonijos veiklos užterštų peizažų nuotraukos: nebaigtų geležinkelio bėgių rėžis, betoninis molas, vieniša atrama. Zarka įamžina skulptūrinį šių formų potencialą vaizduose, tokiu būdu apleisti, nebenaudojami ir pamiršti objektai tampa atviromis skulptūrinėmis galimybėmis, su plačiu skulptūrinių formų žodynu varijuojančiu nuo Platono iki modernizmo ir postminimalizmo. Apeidamas šiuolaikiniame mene vyraujančias archyvavimo ir apropriacijos praktikas, Zarkos projektas sugrąžina kultūrinėms praeities liekanoms funkcinę bei estetinę viltį.

Zarka įvardina save ne tik menininku, tačiau ir kolekcininku bei eseistu. Jo herojus yra Robertas Smithsonas, bet ne tiek dėl jo formos paieškų, kiek dėl jo rašymo ir eklektiško kultūrinės veiklos diapazono. Kaip savo tekste “Archyvinis postūmis” pastebėjo kritikas Halas Fosteris, ankstesni vizualiniai šaltiniai, tokie kaip fotografija, filmai ar tekstai, sugrąžinami menininkų “alternatyvaus pažinimo gestu”. Šis pastebėjimas iš dalies atsispindi ir Zarkos pareiškime: “Aš niekuomet nesistengiau pristatyti tikrovės tokios, kokia ji yra. Priešingai, aš visuomet siekiu pabrėžti, jog pasaulį mes galime matyti tik iš konkretaus kultūrinio žiūros taško”.

Šioje vaizdinėje sugrąžinimo ir perdirbimo ekologijoje Zarka ne tik su užtikrinta elegancija kuria fizinius ir laikinius erdvių pjūvius, tačiau ir perkelia mus į atradimų matmenį bei sukelia virpulį į meną įpratusiems žiūrėti atsargiu kritiniu žvilgsniu. Iš pažiūros užmarščiai paliktos senos vietovės staiga vėl tampa naujomis.

– Suzanne Cotter

Vaizdas: Raphaël Zarka

DIY Spots, 2009

Riedlentininkas : Sébastien Daurel (Frontside Ollie, Bordeaux, 2009)

Foto : David Manaud

Grįžti Atgal